Vandens telkinių lankytojams neretai tenka susidurti su neteisėtomis tvoromis pakrančių apsaugos juostose. Asmenys, nuosavybės teise valdantys sklypą, besiribojantį su vandens telkiniu, iš tiesų į jį turi daugiau teisių nei kiti. Visgi pakrantėse lankytis kiti asmenys teisę turi, todėl tvoros ar kitokie kliuviniai pakrančių apsaugos juostose yra draudžiami, tačiau ir lankytojai negali elgtis taip, lyg būtų viešoje stovyklavietėje.

Šioje vietoje neišvengiamai susiduria žemės savininkų ir pakrančių apsaugos juostų lankytojų interesai. Kadangi neretai visuomenei kyla klausimų apie tai, kas galima pakrančių apsaugos juostose ir kas ne, pažvelkime į šią situaciją per teisinę prizmę.

Pakrančių apsaugos juostos samprata ir nustatymo tvarka pateikiama Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakyme „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šiame teisės akte nurodoma, jog pakrantės apsaugos juosta yra prie paviršinio vandens telkinio nustatoma su paviršiniu vandens telkiniu besiribojanti paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalis, kurioje vykdoma ūkinė veikla gali turėti tiesioginį neigiamą poveikį paviršiniam vandens telkiniui arba riboti jo naudojimo visuomenės poreikiams galimybes, todėl joje draudžiama tam tikra ūkinė veikla. Aptariamas teisės aktas nurodo ir juostos plotį. Jis nustatomas priklausomai nuo vandens telkinio ploto, pakrantės nuolydžio ar vietovės kurioje yra vandens telkinys, tačiau juosta visais atvejais negali būti siauresnė nei 2,5 m. pločio.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (20 str.) detalizuoja, kokia būtent veikla apsaugos juostose draudžiama:

1) tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo;

2) naudoti trąšas, pesticidus ir kitus chemikalus;

3) dirbti žemę, ardyti velėną, išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, arčiau kaip 2 metrai nuo kranto ganyti gyvulius;

4) statyti autotransporto priemones arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto.

Aptariamas įstatymas taip pat numato, jog pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose –  paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Sodybose už pakrantės apsaugos juostos ribų gali būti statoma tik po vieną ne didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto ir ne aukštesnę kaip 4,5 metro (aukštis skaičiuojamas nuo statiniu užstatomo ploto žemės paviršiaus vidutinės altitudės iki pastato stogo kraigo) asmeninio naudojimo pirtį be rūsio.

Taigi, kaip matyti, aptariamas įstatymas daugiausia reglamentuoja žemės sklypų savininkų pareigas apsaugos juostose.

Kadangi visi asmenys turi teisę patekti prie vandens telkinių, žemės savininkai turi pareigą jiems nekliudyti to padaryti. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 str. 10 p. įtvirtina taisyklę, jog žemės savininkai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis.

Problemų kyla, nes įstatymas konkrečiai nereglamentuoja, ką reiškia „leisti prieiti prie vandens telkinio“. Taikydami teisės aktus sistemiškai, bei atsižvelgdami į konstitucinę nuosavybės neliečiamumo nuostatą bei nuosavybės apsaugą įtvirtinančias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, galime teigti, jog tokia teisė neapima teisės eiti per sklypą ne apsaugos juostos ribose, stovyklauti asmens privačioje valdoje, lipti ant nuosavybės teise valdomo tilto (liepto), nes tai būtų nuosavybės teisės pažeidimas, nesuderinamas su aptariamos teisės įgyvendinimu.

Visgi įstatymuose, kurie reglamentuoja elgesį pakrančių apsaugos juostose, tokie draudimai neįtvirtinti (jie kyla iš privatinės teisės nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės apsaugą), tad praktikoje tarp žemės savininkų bei pakrančių lankytojų kyla nesusipratimų, nes iš vienos pusės savininkai per plačiai suvokia nuosavybės neliečiamumą (jis gali būti ribojamas įstatymu), o lankytojai per plačiai suvokia savo teisę prieiti prie vandens telkinio (ja negalima pateisinti nuosavybės teisės pažeidimo).

Šioje vietoje yra tam tikra įstatymų spraga, nes viešoji teisė sukuria išimtį iš bendrų privatinės teisės nuostatų, tačiau aiškiai neapibrėžia jos turinio. Taigi, sklypų savininkų ir pakrančių lankytojų interesai nėra tinkamai suderinti. Manytina, jog atitinkamos įstatymų pataisos, kuriomis būtų detalizuotas teisės prieiti prie vandens telkinio turinys, užpildytų šią spragą.

Dar 2014 m. pavasarį Aplinkos ministerija pristatė naująją tvarką, kuria siūloma Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme įtvirtinti ir žemės savininkų teises, susijusias su jų nuosavybės apsauga. Pagal šią tvarką asmenys pakrantės apsaugos juosta per privatų sklypą galėtų tik praeiti, o norėdami stabtelti, turėtų prašyti savininko leidimo. Savininko leidimas būtų reikalingas ir norint išsimaudyti vandens telkinyje.

Tačiau šiems įstatymo pakeitimams Seimas iki šiol nepritarė. O kokias būtent teises turi pakrančių apsaugos juostų lankytojai, šiandien nėra iki galo aišku. Pavyzdžiui, neaišku, ar asmuo gali kaitintis saulėje privačiame sklype prie vandens telkinio ir pan. Todėl darytina išvada, jog tokia teisinė situacija nei savininkams, nei pakrančių lankytojams nėra naudinga, kadangi panašūs teisiniai neaiškumai užprogramuoja konfliktus.

Paminėtina, kad jei sklypų savininkai pažeidžia savo pareigas, susijusias su pakrančių apsaugos juostomis, esančiomis jų sklype, jie gali būti baudžiami administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 55 str. Už tokius pažeidimus numatytas įspėjimas arba baudą nuo 28 iki 144 eurų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šiame straipsnyje numatytus pažeidimus, – užtraukia baudą nuo 57 iki 289 eurų.

O štai jei lankytojai piktnaudžiauja teise prieiti prie vandens telkinio, nuolat pažeidžia savininko nuosavybės teisę (stovyklauja privačioje valdoje, naudojasi lieptu ar kitais teisėtais įrengimais be savininko leidimo ir pan.), prieš juos gali būti paduodamas negatorinis ieškinys, (Lietuvos Respulbikos civilinio kodekso 4.98 str.). Tokio ieškinio dalyku gali būti reikalavimas įpareigoti konkrečius asmenis ateityje nepažeidinėti savininko nuosavybės teisės, susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo.

Be to, nedrausmingi pakrančių lankytojai gali būti baudžiami pagal atitinkamus teisės aktus už šiukšlinimą, laužo kūrenimą tam neskirtoje vietoje, alkoholio vartojimą viešumoje, viešosios tvarkos trikdymą ir kt.

 

 

 

 

 

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on RedditShare on VKPrint this pageEmail this to someone