Šmeižimas – nusikalstama veika, nukreipta į žmogaus garbę ir orumą. Asmens garbė ir orumas yra konstitucinės vertybės (saugotos dar LDK statutų), kurios yra ginamos civilinės, administracinės bei baudžiamosios teisės nuostatomis. Tiesa, administracinės normos daugiausia orientuotos į įvairių pareigūnų garbės ir orumo įžeidimą.

Šiame straipsnyje aptariami šmeižimo, kaip nusikalstamos veikos, aspektai, siekiant atskleisti, kokioms sąlygoms esant tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas tampa nusikaltimu. Ties kai kuriais iš aptariamų aspektų nevengiama atlikti ekskurso į civilinės teisės normas, nes dažnai šios dvi atsakomybės formos (baudžiamoji ir civilinė) taikoma kartu, o nukentėjus nuo melagingos informacijos paskleidimo, bet nesant sąlygų pradėti baudžiamąjį procesą, dažniausiai dar lieka galimybė apsiginti civilinės teisės priemonėmis. Be to, 2015 m. dekriminalizavus įžeidimą, civilinės teisės nuostatos, ginančios asmens garbę ir orumą, tapo dar aktualesnės, nes šmeižimas liko vienintelė nusikalstama veika Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens garbei ir orumui“.

Šmeižimo, kaip nusikalstamos veikos, esmė yra melagingos informacijos apie asmenį paskleidimas. Tačiau BK straipsnio, numatančio atsakomybę už šmeižimą (154 str. 1 d.) dispozicija sukonstruota taip, jog paskleista informacija turi būti ne tik melaginga, bet ir niekinanti ar žeminanti asmenį arba galinti pakirsti pasitikėjimą juo. Taip pat svarbu paminėti, jog šmeižimas gali būti padaromas tik prieš žmogų, t. y. fizinį asmenį. Juridinis asmuo šmeižimo atveju dėl pažeistos dalykinės reputacijos gali gintis tik civilinės teisės priemonėmis, pareikšdamas ieškinį civilinėje byloje pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 str. 8 d. Be to, šį nusikaltimą įvykdyti taip pat gali tik fizinis asmuo, juridinis asmuo už šmeižtą pagal BK 154 str. neatsako.

Kas laikoma fiziniu asmeniu, klausimų paprastai nekyla, tačiau kartais klaidingai manoma, jog apšmeižti galima ir mirusį žmogų. Šiuo atveju paminėtina, jog mirusio žmogaus šmeižimas pagal BK 313 str. 2 d. yra kvalifikuojamas kaip mirusiojo atminimo paniekinimas. Be to, dėl mirusiojo asmens garbės ir orumo žeminimo, skleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją, jo artimieji (sutuoktinis, tėvai, vaikai) gali kreiptis į teismą ir civilinio proceso tvarka, bet tik tokiu atveju, jei paskleista informacija žemina ir jų garbę bei orumą (CK 2.24 str. 1 d.).

Taigi, kad galėtume atskirti šmeižimą nuo civilinės teisės ginamo garbės ir orumo įžeidimo, turime žinoti sąlygas, kurioms esant melagingos informacijos paskleidimas laikytinas šmeižimu, t. y. baudžiamuoju nusikaltimu. Kaip jau minėta, šmeižtu negalime vadinti bet kokios tikrovės neatitinkančios informacijos apie asmenį paskleidimo, bet ji dar turi būti (1) melaginga, (2) nukreipta prieš fizinį asmenį, (3) niekinanti ar žeminanti arba galinti pakirsti pasitikėjimą šmeižiamuoju (nukreipta į šmeižiamojo garbę ir orumą). Tik esant visų šių sąlygų visumai galima teigti, jog buvo padaryta nusikalstama veika – šmeižimas. Žinoma, nepamirštant ir to, jog baudžiamoji teisė reikalauja, kad asmuo, darantis nusikaltimą, būtų pakaltinamas ir sulaukęs 16 metų amžiaus, priešingu atveju už šią veiką jis neatsakys.
Dėl šmeižimo įstatyminėje konstrukcijoje naudojamų sąvokų:

• Informacijos paskleidimu yra laikomas bet kokios formos informacijos perdavimas bent vienam kitam asmeniui.

Šmeižimo sudėtis nereikalauja, jog informacija būtų paskelbta viešai ar kokia nors specialia forma, pavyzdžiui, raštu. Todėl informacijos perdavimas žodžiu vienam asmeniui (gando paskleidimas), esant kitoms būtinoms sąlygoms, jau gali būti laikomas šmeižtu. Be abejo, šmeižtas gali būti padaromas ir kitais būdais, pavyzdžiui, studentų auditorijoje dėstytojas paskelbia apie universiteto rektorių šmeižto dalyką sudarančią informaciją, informacija spausdinama ant plakatų, žurnale, perduodama elektroninėmis ryšio priemonėmis ir pan. Tiesa, specialus informacijos pobūdis ar paskleidimo forma gali sudaryti kvalifikuotą šmeižimo sudėtį (BK 154 str. 2 d.), tokios situacijos šiame straipsnyje aptariamos atskirai. Svarbu paminėti, jog šmeižtu nelaikomas tokios informacijos paskleidimas pačiam šmeižiamajam. Tai sudaro 2015 m. dekriminalizuotos veikos – įžeidimo sudėtį. Šiuo metu įžeidimu pažeistą garbę ir orumą galima ginti tik civilinio proceso tvarka, o baudžiamoji atsakomybė už jį nekyla.

• Tikrovės neatitinkanti informacija yra bet kokia informacija, kuri objektyviai neatitinka tikrovės, yra melaginga.

Vilniaus apygardos teismas nutartyje Nr. 1A-300-190/2012 pažymėjo, jog „melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami“. Be to, nėra svarbu, ar šią melagingą informaciją sukūrė pats kaltinamasis, ar jis tik perdavė kažkieno sukurtą informaciją. Kitaip tariant, šmeižimo subjektu (kaltininku) yra ne melagingos informacijos autorius, bet jos skleidėjas.

Svarbu paminėti, jog jei informacija pasirodo teisinga ir atitinkanti tikrovę, nors ir žeminanti, niekinanti asmenį ar pakertanti pasitikėjimą juo, tokie veiksmai nelaikomi šmeižimu. Taip pat svarbu paminėti, jog jei kaltinamasis suklysta sąžiningai, pavyzdžiui, paskleidžia informaciją, apie kurią sąžiningai manė, jog ji atitinka tikrovę (pavyzdžiui, perskaitė ją laikraštyje ir paskleidė bendradarbiui), tai nelaikoma šmeižimu ir tokiam asmeniui baudžiamoji atsakomybė nekyla. Kitaip tariant, šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia, neatsargia kaltės forma apšmeižti negalima.

• Niekinanti, žeminanti arba galinti pakirsti pasitikėjimą šmeižiamuoju informacija. Tai tokia informacija, kuri yra nukreipta į šmeižiamo asmens garbę ir orumą. Siaurąja prasme, garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, reputacija, visuomenės pripažįstama pagarba. Tuo tarpu orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Todėl niekinančia, žeminančia informacija pripažįstama ir tokia, kuri gali sukelti žmogui vidinį savęs vertinimo pokytį ar neigiamus išgyvenimus dėl savo įvaizdžio visuomenėje suvokimo pasikeitimo (orumas), o ne vien tokia, kuri jį žemintų kitų akyse. Tuo tarpu, kai kalbama apie pasitikėjimo asmeniu pakirtimą, turimas omenyje viešosios nuomonės apie jį pasikeitimas (garbė). Taigi, šiuo aspektu šmeižimui kvalifikuoti pakanka, kad būtų įžeistas tik orumas arba tik garbė, nors teisėje šios vertybės paprastai ginamos kartu.

Tokia šias vertybes (ar vieną jų) žeidžianti informaciją gali būti apie asmens šeiminius santykius, vertybes, sveikatos būklę, politines pažiūras, priklausymą organizacijoms, padarytus nusikaltimus, nusižengimus ar netgi amoralius, neetiškus poelgius. Kitaip tariant, tai gali būti bet kokia informacija, žeidžianti žmogų tiek jo, tiek kitų akyse. Tačiau labai svarbu, jog ta informacija būtų konkreti ir ją būtų galima patikrinti. Todėl, pavyzdžiui, pasakymas „šis asmuo pasielgė kaip niekšas“, „jis yra blogas žmogus“ arba „ji darbe daro nesąmones“ nesudaro šmeižto sudėties. Vilniaus apygardos teismas nutartyje Nr. 1A-641-468-2012 išaiškino: „paskleista informacija turi būti žmogų žeminanti, galinti pakirsti jo reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. Tokia informacija turi būti konkreti, kurios faktus galima būtų patikrinti. Pasakymai, kad žmogus yra blogas, nepatikimas, melagis, amoralus, nenurodant tai patvirtinančių faktų, nėra šmeižimas“. Tačiau paminėtina, jog toks teismo išaiškinimas dėl panašių pasakymų neatima teisės įžeistą garbę ir orumą ginti civilinio proceso tvarka.

Dėl sunkesnės šmeižimo formos (kvalifikuoto šmeižimo):

Kalbant apie šmeižimo sudėtį, svarbu paminėti, jog (1) specialus informacijos pobūdis ar (2) jos paskleidimo būdas gali sudaryti kvalifikuotą šmeižimo sudėtį (BK 154 str. 2 d.). Kvalifikuota nusikaltimo sudėtis reiškia, jog nusikaltimas laikomas sunkesniu, yra padaromas pavojingesniu būdu, sukelia sunkesnes pasekmes. Kvalifikuotas šmeižimas yra tada, kai apie asmenį yra paskleidžiama informacija, jog jis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą (specialus informacijos pobūdis) arba informacija paskleista per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje (specialus informacijos skleidimo būdas). Sunkiais nusikaltimais laikomos tokios veikos, už kurias baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo, o labai sunkiais nusikaltimais laikomi tokie, už kuriuos baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Tuo tarpu visuomenės informavimo priemone ar spaudiniu gali būti laikoma televizija, radijas, naujienų portalas, laikraštis, žurnalas ir pan.

Dėl šmeižimo atskyrimo nuo nuomonės išsakymo:

2000 m. birželio 13 d. Konstitucinis Teismas išaiškino, jog „laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą“. Kitaip tariant, asmuo gali turėti kokią tik nori nuomonę, nes teisė nereglamentuoja asmens minčių, negali įpareigoti mąstyti vienaip ar kitaip. Tačiau, kai kalbama apie tos nuomonės išorinį reiškimą, tam tikri ribojimai atsiranda. Visgi šmeižimo bylų praktikoje neretai atsitinka taip, kad kaltinamasis išteisinamas pripažinus, jog jo veiksmai buvo ne šmeižimas, o nuomonės išsakymas. Todėl visuomenėje šiuo metu priimta manyti, jog galima apie asmenį paskleisti bet kokį faktą pridedant įterpinį „mano nuomone“ ir tuomet atsakomybė nekils. Bet tai nėra tikslu.

Iš tiesų, tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas ir nuomonės išsakymas skiriasi ne tik įterpiniais „mano nuomone“, „aš manau“ ar pan. Informacijos paskleidimas – tai naujų žinių perdavimas iš pirminio šaltinio, žinios konstatavimas (melo atveju – kūrybinė veikla). Tuo tarpu nuomonė yra tos žinios įvertinimas (vertinamoji veikla). Ji remiasi jau paskleistais faktais, bet naujų faktų nesukuria. Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2A-3/2012 išaiškino, kad „nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos.

Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų“, „už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla“. Kitaip tariant, nuomonės išsakymu yra laikoma tokia veikla, kuri tik pakomentuoja, įvertina jau paskleistą informaciją, todėl nuomonės išsakymas nėra laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu bei nesudaro šmeižimo sudėties.

Dėl gynybos nuo šmeižimo veiksmų:

Šmeižimas (bei mirusiojo atminimo paniekinimas) yra privataus kaltinimo deliktas. Tai reiškia, jog baudžiamasis persekiojimas pradedamas tik esant nukentėjusiojo asmens skundui ar prokuroro reikalavimui. Remiantis LR baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsniu, šmeižto bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o apšmeižtasis turi teisę pats tiesiogiai kreiptis į teismą su privataus kaltinimo skundu bei savarankiškai ar kartu su advokatu baudžiamajame procese palaikyti tokį kaltinimą. Tokiu atveju problemų sukelia tai, jog įrodinėjimo pareiga tenka pačiam nukentėjusiajam, kuris dažnai neturi tokių galimybių kaip teisėsauga, pavyzdžiui, nustatyti internete komentarą palikusio asmens tapatybę ir pan.

Už šmeižimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta maksimali bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo, o už kvalifikuotą šmeižimą – dveji metai laisvės atėmimo. Be šių bausmių gali būti paskirta bauda, areštas arba laisvės apribojimas. Taigi, Lietuvoje šmeižimas laikomas nesunkiu nusikaltimu. Palyginimui, Vokietijos baudžiamasis kodeksas už šmeižimą numato baudą arba iki penkerių metų laisvės atėmimo.

Tačiau, jei asmens garbė ir orumas buvo įžeisti, o visų sąlygų, būtinų pradėti baudžiamajam procesui nėra, nereikia pamiršti, jog tokiu atveju į teismą galima kreiptis ir civilinio proceso tvarka pagal CK 2.24 str. Civiliniu ieškiniu galima reikalauti ne tik paneigti tokią informaciją, bet ir atlyginti turtinę bei neturtinę (moralinę) žalą. Todėl patartina, prieš imantis gynybos priemonių, visuomet pasikonsultuoti su teisininku, kad, atsižvelgus į aplinkybes, būtų galima nustatyti, kuri iš gynybos priemonių konkrečiu atveju yra tinkamiausia.

Šaltinis: infolex.lt

Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedInShare on RedditShare on VKPrint this pageEmail this to someone